Apie dvarą

R. 1853 Lipca 4 DN

Burbiškio dvaras

Sveiki atvykę į neoklasicizmo epochos dvarą, kuris savo grožiu lankytojus žavi jau daugiau negu 160 metų.

Dvaro rūmai, tokie kokius matome dabar, pastatyti, tiksliau, naujai perstatyti 1853 m. liepos 4 d. Mėnuo ir diena ilgą laiką buvo dingę, todėl stebėtasi, kodėl metai užrašyti ne centre, o kur kas kairiau. Po rekonstrukcijos dvarui grąžintas originalus, pilnas, užrašas.

Burbiškio dvaras ir greta įsikūręs kaimas minimi jau XVII a., dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.

Tada jį valdė Pinsko iždininkas Trojanas Nepokojčickis. XVIII a. pradžioje jis pateko Vilniaus universiteto globon.

O Venclovavičių pavardė Burbiškio dvaro istorijoje atsiranda 1769 m.: LDK kariuomenės pareigūnas Stanislovas Venclovavičius pas žymų lenkų architektą Povilą Gižickį užsako suprojektuoti nedidelį dvarelį savo sūnui Jonui. Taigi XVIII a. pabaigoje Burbiškio dvare prasideda didikų Venclovavičių valdymo epocha, trukusi pusantro šimtmečio ir palikusi ryškiausią pėdsaką dvaro istorijoje.

Venclovavičiai buvo sena, garsi ir garbinga giminė, giminiavosi su kitomis kilmingomis Lietuvos ir Europos giminėmis. Venclovavičių pirmtakai pasižymėjo XVI a. pradžios karuose su Krymo totoriais, todėl jų herbe nupiešti du pusmėnuliai, perskirti strėle.

Turbūt čia kils klausimas ir apie Venclovavičių tautybę. Pavardės daryba rodytų akivaizdžią slavišką kilmę, tačiau nepamirškime, kad daugiau nei du šimtmečius Lietuva gyveno santuokoje su Lenkija ir net grynakraujai aukštesnio luomo lietuviai kalbėjo lenkiškai, o Lietuvos raštvedyboje buvo naudojama lenkų kalba.

Ir šiandien Krokuvoje gyvenantys Venclovavičių palikuonys, kruopščiai išnagrinėję savo giminės istoriją, su pasididžiavimu teigia turintys senų lietuviškų, pagoniškų šaknų.

Naujoviškus, mūrinius rūmus ant buvusio medinio dvaro pamatų pastatė Stanislovo proanūkis Anupras Venclovavičius su žmona Filipina Horvatt, turtingos vengrų šeimos, nuo senų laikų įsikūrusios Lietuvoje, palikuone.

Tuo metu buvo madinga viskas, kas prancūziška, pradedant architektūra, baigiant aprėdais. Tad nieko keisto, kad dvarą projektavo Prancūzijos architektas, tačiau jo tapatybės nustatyti kol kas nepavyko.

Burbiškio dvaras

Istoriniai kambariai

Tai vyriškoji dvaro pusė, todėl ir cigarų kambarys, o kartu ir biblioteka, yra būtent čia, po dvaro pono poilsio kambariais – kad svečių kompanijoje tauriųjų gėrimų padauginusiam dvarininkui nereikėtų kulniuoti per visus rūmus, o galėtų greitai pasiekti savo miegamąjį ir išvengti žmonos alkotesterio.

Dieną čia didikai skaitydavo, o po vakarienės gerdavo arbatą ar stiklą kitą kokio lengvai gazuoto gėrimo ir aptarinėdavo dienos įvykius. XVIII–XIX a. kiekvienas save gerbiantis dvaras turėjo turtingą biblioteką. Tai buvo sėkmės, išsilavinimo simbolis.

Patalpoje išlikęs autentiškas ketaus lydinio židinys ir parketas. Visame dvare grindys buvo išklotos tokiu skydiniu parketu – tokia mada atėjo iš Austrijos dvarų. Kituose kambariuose parketą sunaikino laikas ir sovietiniai linoleumai, po jais medis tiesiog supuvo. O tai, ką pavyko išgelbėti, po gabalėlį surinkta ir sudėta į šias grindis.

Ant lubų restauruojant rasta rozetė, prie jos derėjęs lubų apvadas, o šis savo ruožtu atkartojęs tada buvusius sienų apmušalus, išpieštus rausvomis juostelėmis ir ryškiai žaliais augaliniais motyvais.

Ir dabar tai labai vyriškas kambarys, kuriame galima pasimėgauti aukščiausios rūšies kubietiškais cigarais, todėl ir visi kambario baldai bei interjero detalės atkeliavę iš cigarų sostinės Kubos. Štai, pvz., antikvarinės lempos piešiniai vaizduoja visą tabako auginimo ciklą.

Mažosiose patalpose galėjo būti privačių pokalbių vieta. Išliko į kambarėlius vedančios neogotikos elementais puoštos autentiškos medinės durys. Kambarėlių lubos, nors ir nedidelio ploto, dekoruotos mažomis dailiomis rozetėmis ir ryškių.

Tai kanceliarija arba pono darbo kambarys, kur buvo tvarkomi administraciniai ir buhalteriniai dvaro reikalai, vykdavo darbiniai susitikimai. Čia dvaro ūkvedys eidavo pas poną ir pateikdavo ataskaitas – kas šiandien nudirbta, kurie baudžiauninkai tinginiavo ar kaip kitaip prasikalto, – ir gaudavo nurodymus rytojaus dienai bei kokią bausmę skirti prasižengusiesiems.

Kambario puošmena yra tikro balto marmuro židinys. Nei Lietuvoje, nei Lenkijoje balto marmuro nėra. Jį galima gauti tik Italijoje dar Prancūzijos pietuose.

Tarybiniais laikais jis buvo storai užtepliotas sovietine geltona spalva, todėl iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip medinis ir bevertis. Kadangi buvo daug metų pasislėpęs po storu geltonu sluoksniu ir niekas net neįtarė jo vertės, todėl greičiausiai niekam netrukdė ir tuometiniai dvaro gyventojai netyčia išsaugojo tokią brangią ir vertingą dvaro detalę.

Visame dvare yra išlikusios autentiškos koklinės krosnys, pagamintos tuometiniame Derpte, t. y. šiandieniniame Tartu. Atkreipkite dėmesį į šią krosnį. XIX a. viduryje, tai buvo vienos moderniausių krosnių visoje Europoje. Dvaro šeimininkai domėjosi europinėmis tendencijomis.

Taip pat jie buvo pavaldūs carinės Rusijos įstatymams. Caras Petras I išleido įsakymą, kad krosnys turi būti su žydru dekoru, o pirmieji baltus koklius pradėjo gaminti olandai.

Taip pat, Jekaterinos rūmuose, Jelizavetos valdymo metu buvo įrengtas baltasis kambarys su baltomis antikiniais motyvais dekoruotomis krosnimis. Burbiškio dvaro rūmuose yra išlikusi orginali šildymo sistema, kuri išsprendė dvarų drėgmės ir pelijimo klausimus. Tai yra vienintelė Lietuvoje vieta, kur išlikusios ir krosnys, ir kurenimo sistema. Kai kuriuose Vilniaus senamiesčio namuose yra išlikusi kurenimo sistema, tačiau ten nėra išlikusių krosnių.

Anupras Venclovavičius turėjo keturis sūnus. Du iš jų Henrikas ir Anupras jaunesnysis dalyvavo 1863 m. sukilime. Už tai Henrikas caro valdžios trejus metus buvo kalinamas Kaune, Anupras jaunesnysis nuteistas mirties bausme.

Giminės pastangų dėka, mirties bausmė buvo pakeista į Sibiro katorgą. Anupras jaunesnysis netekęs visų kilmingos giminės privilegijų po tremties į Lietuvą nebegrįžo, gyveno ir mirė Peterburge.

Po Anupro vyresniojo dvarą valdė jo sūnus Henrikas ir anūkas Žygimantas. Pastarasis dvarą perleido savo dėdei Danieliui, Henriko broliui. Šiame kambaryje 1923 m. ir pasimirė paskutinis Danielius Venclovavičius. Iš kur žinome, kad būtent čia? Paskutinės vėžiu sergančio Danieliaus dienos, o kartu ir visa Venclovavičių giminės istorija Burbiškyje yra gana smulkiai aprašytos lietuvių rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio 1925 m. apysakoje „Vėžys“. Tik joje autorius dėl diskretumo Venclovavičius pavadina Put Puterleckiais, o Burbiškį – Putriškiu.

Kalbama, kad A. Vienuolis, tuo metu vadovavęs Anykščių vaistinei, slaugė mirštantį paskutinį dvaro šeimininką, iš kurio ir išgirdo jo giminės istoriją.

Aprašyta veiksmo vieta iš tiesų atitinka realų istorinį dvarą, sutampa kai kurios architektūrinės detalės, aprašyti įvykiai, pavyzdžiui, koplyčios statyba, o kūrinio personažai turi konkrečių šios giminės narių bruožų, taigi galima drąsiai teigti, kad apsakyme aprašytoje Put Putarleckių iš Putriškių istorijoje yra atkurtas Venclovavičių gyvenimas Burbiškyje XIX–XX a.

Be abejo, ne viską, kas ten parašyta, reikia priimti už gryną pinigą, nes tai ne biografija ir ne dienoraštis, o meninis tekstas, be to, galimas daiktas, kad sunkiai sergantis senolis nevisai tiksliai pateikė kai kurių įvykių chronologiją, o giminės medžio šakos susipynė gęstančios sąmonės rūke. Tačiau rašytojo plunksnos dėka šiandien turime bent jau apytikrį dvaro gyvavimo epochos vaizdą – nuo didingo klestėjimo iki irimo, kasdienybės rūpesčius, to meto nuotaikas, intriguojančias personažų gyvenimo peripetijas ir herojų žmogiškas silpnybes.

Šiame kambaryje lubos pieštos naujai, viršutinė pertvaros dalis specialiai padaryta iš stiklo, kad atsiskleistų visas lubų piešinys.

Čia išlikusi vienintelė visame dvare autentiška durų rankena, pagal ją pagamintos visos kitos. Būtinai pačiupinėkite vienintelę dvaro relikviją, kurią lietė ir aristokratiškos Venclovavičių rankos.

Kas ją palies – laukia laiminga santuoka su aristokratais. Ištekėjuusioms moterims ir vedusiems vyrams turime kitų rankenų.

Šioje patalpoje dvaro laikais buvo įrengta koplytėlė. Išlikusi autentiška sakralinė koplyčios lubų tapyba, vaizduojanti neogotikos stiliaus skliautą su iliuziniu stoglangiu.

Čia buvo dvaro ponios poilsio ir laisvalaikio zona. Didikai tais laikais visada turėjo atskirus apartamentus. Galite atkreipti dėmesį, kad lovos nėra didelės, tai todėl, kad tais laikais žmonės nebuvo didelio ūgio, kalbama, kad jie miegodavo atsisėdę.

Anot Antano Vienuolio gyveno dvi įpatingai ryškios moterys. Viena Valdinga manoma Jono žmona Barbora, kuri vadovavo pirmosioms statyboms. Ir Filipina, kuri buvo švelnesnio charakterio, gydydavo ligonius.

O šiaip burbiškiečiai dvaro ponias prisimena tik geru žodžiu. Kalbėdavo, kad ponia Liudvika Venclovavičienė, buvusi jautri ir draugiška šeimininkė niekad neatstumdavusi prašančių pagalbos.

Burbiškio dvare taip pat dažnai lankydavosi Sofija Emilija Venclovavičienė gretimai esančių Aknystų ir Savičiūnių dvarų paveldėtoja.

Caro laikais ji finansiškai rėmė draudžiamų lietuviškų knygų leidimą, įkūrė slaptą lietuvišką mokyklą, šelpė mokslų siekiantį jaunimą, veltui gydydavo vietinius vaikus.

Pradžioje tai buvo vienas kambarys, medine pertvara padalytas į dvi patalpas. Tyrimai parodė, kad pertvara čia atsirado jau dvaro statybų etape.

Tai galėjo būti ponios buduaras – kambarys, skirtas pažįstamiems priimti, t.y. paplepėti, paliežuvauti su į svečius užsukusiomis draugėmis, dvare viešinčiomis giminaitėmis, užsiimti rankdarbiais.

Burbiškio dvaras

Istorinės salės

Paskutinis Burbiškio dvarininkas – Danielius Venclovavičius miršta 1923 metais. Nors dvaras atiteko sūnui Otonui, bet šis nekaip sutarė su savo pamote, tad netrukus viską metęs išvyko į Paryžių ir į Burbiškį jau niekada nebegrįžo, dvarą palikdamas prižiūrėti Liudvikai Venclovavičienei.

Tačiau vienišai senyvai moteriai vienai rūpintis tokiomis valdomis buvo jau per sunku, tad 1932 m. dvarą su 82 ha žemės, likusiais po agrarinės reformos, pardavė iš JAV sugrįžusiam ūkininkui Petrui Kriaučioniui.

Tuo pat metu iš Amerikos į savo gimtinę sugrįžo ir jėzuitų kunigas Pranciškus Zabiela (1876–1936). Šis žmogus buvo išmaišęs pusę pasaulio – gimnaziją baigė Odesoje, tarnavo caro kariuomenėje, nukeliavęs į Ameriką studijavo Sirakūzų universitete, Mičigano Šv. Kirilo metodistų seminarijoje, teologijos studijas baigė Romoje, o įšventintas kunigu greitai vėl išvyko į JAV. Ten jis sutiko turtingą našlę, kuri jam paliko krūvą pinigų su sąlyga, kad už juos bus pastatyta bažnyčia.

Žmonės kalba, kad sielos ganytoją ir pamaldžią moterį siejo ne tik dvasiniai, bet ir meilės reikalai. Išpildyti pažadą P. Zabiela nusprendė tėvynėje. Tačiau pagalvojo, kad statyba kainuotų daug laiko ir vargo, tad sumanė pastatą nupirkti. Gavęs Panevėžio vyskupijos kurijos leidimą, 1932 m. liepos 9 d. P. Zabiela nupirko iš P. Kriaučionio dalį žemės, oficiną ir rūmus, kuriuose jau po kelių mėnesių, atlikus svarbiausią remontą, buvo aukotos pirmosios šv. Mišios.

Mirė P. Zabiela staiga 1936 m. lapkričio 9 d. ir buvo palaidotas parapijos kapinėse. 1943 m. minėdami parapijos įkūrimo dešimtmetį, parapijos įkūrėjo garbei, burbiškiečiai nupirko ir prie bažnyčios pastatė Laiminančio Kristaus skulptūrą.

Tarpukariu dalį dvaro patalpų P. Zabiela skyrė vaikų ugdymui. Bažnyčia ir mokykla gyvavo po vienu stogu iki 1954 m. Naująjai valdžiai nusprendus, kad vargonų ir varpų gaudesys neigiamai veikia tarybinio moksleivio auklėjimą, bažnyčia buvo uždaryta.

Kaip ir dauguma kitų Lietuvos dvarų, sovietmečiu Burbiškio rūmai tapo mokykla, oficina – kolūkio kontora. Mokykla uždaryta visai neseniai, 2006 m., smarkiai sumažėjus vaikų skaičiui.

Pokylių salė, ir šalia esanti svetainė yra moteriškajame dvaro fligelyje.

Taigi čia Venclovavičių valdymo metu nevykdavo rimti susitikimai, pasitarimai, priešingai, ši rūmų dalis buvo skirta atsipalaidavimui, linksmybėms ir šventėms. To meto pramogos ne taip jau daug skyrėsi nuo šių dienų. Be abejo, buvo šokama, klausomasi muzikos, puotaujama. Lietuvos dvaruose ypač mėgti teatralizuoti vardadieniai, mėgėjiški vaidinimai bei mistifikacijos. Viena dažniausių pramogų – gyvieji paveikslai ir istorinių mįslių rodymas.

Dvaro dailininkas turėdavo padėti svečiams įsikūnyti į pasirinkto žinomo paveikslo veikėjus, o likusieji spėliodavo, koks tai tapybos darbas. Tam būdavo pastatoma scena, fone grodavo orkestras. Per dvarus plito Vakarų Europos kultūros naujovės, ir tuo laiku dvaras Lietuvoje buvo gyventvietėse kultūros ir švietimo centras.

Toks triukšmingas aukštuomenės gyvenimas truko iki XIX amžiaus antrosios pusės, kai visuotinės linksmybės nebesiderino su didžiųjų sukilimų nuotaikomis.

Ant šių sienų aptikti tik bažnyčios laikotarpio dažymai, iš kurių atidengtas ir eksponuojamas pirmo 1933 metų sienų dekoro fragmentas. Šį dažymą galima matyti ir išlikusioje fotografijoje, kurioje grafienė Liudvika Venclovavičienė įsiamžino jau įrengtoje bažnyčioje.

Restauravimo metu kambariui grąžinta autentiška forma – pažemintos lubos, atstatyta šiaurės vakarų siena, o salės lubos ir sienos dekoruotos nauju ornamentiniu dažymu, pritinkančiu naujoms reprezentacinėms funkcijoms.

Pasirinktas lipdybą imituojantis tapytas sienų ir lubų dekoras su ampyro stiliaus detalėmis.

Čia buvo dvaro valgomasis. Kartais ponai čia valgydavo tik šeimos rate, kartais – su dideliu būriu svečių ar giminaičių.

Ant stalo dažniausiai garuodavo žvėrienos ar laukinių paukščių patiekalai, nes medžioti to meto aukštuomenėje buvo labai madinga. Netrūkdavo ir žuvies iš aplinkinių vandens telkinių.

Kaip matote, kambarys puoštas kiniškais motyvais. Toks dekoras vadinamas Chinoiserie (pranc. kiniškas).

Tai XVII a. Europoje atsiradęs meno stilius, įkvėptas Kinijos tradicinio meno. Chinoiserie mada Europoje paplito XVIII–XIX a. ir netrukus, greičiausiai, jėzuitų dėka, pasiekė Lietuvą. Mūsų didikai, nenorėdami atsilikti nuo kaimyninių šalių, ėmė kolekcionuoti kinų meno kūrinius, porcelianą – indus, vazas, statulėlės, – tai buvo turto ir gero skonio ženklas.

Kolekcijai gausėjant ir siekiant išvengti stilių eklektikos, egzotiniam chinoiserie stiliui būdavo skiriamas atskiras kambarys, kuriame prie eksponatų priderinami ir kambario audiniai bei sienų dangos.

Restauravimo metu už durų staktos rasta sienų apmušalų skiautelė ir iš jos nustatyta, kad sienų popierius buvo išpieštas figūriniais chinoiserie stiliaus vaizdeliais – pypkę rūkančio, žuvį nešančio bei nuo tilto su tinklu žvejojančių kinų figūromis. Jis sukurtas 1842 m. garsių Prancūzijos menininkų ir atspaustas iki šiol veikiančioje „Jean Zuber & Cie“ manufaktūroje, naudojant tuo metu itin modernias apmušalų spausdinimo mašinas.

Beje kadangi tapetas 3 spalvų gali būti, kad tapetas yra sukurtas ankščiau negu pastatyti dvaro rūmai. Deja, šių tapetų gamybos klišių gamintojų archyvuose iki mūsų dienų neišliko, tik labai panašių, greičiausiai sukurtų tų pačių dizainerių.

Lubos, dekoruotos 2,5 m skersmens rozete bei itin preciziškomis figūrinėmis kiniškų motyvų kompozicijomis, yra 100 procentų restauruotos.

Čia, tikėtina, buvo svečių salė. Šioje salėje išliko dvi autentiškos koklinės krosnys, kurios stovi ir Lietuvos Prezidentūroje.

Nemažiau įspūdinga salės puošmena – panoraminis tapetas, toks, kokį matote dabar, čia buvo išklijuotas ir XIX a. Jo nustatymas ir rekonstravimas – vienas didžiausių ir netikėčiausių atradimų, padarytų tyrinėjant ir restauruojant rūmų interjero dekorą.

O viskas prasidėjo nuo fotografijos, kurioje XX a. 4-o dešimtmetyje buvo įamžinti kunigai su rekolekcijų dalyviais. Ta nuotrauka ilgai kankino restauratorius, jie vis laužė galvas, koks gi čia peizažas tiems žmonėms už nugarų. Nustačius, kad chinoiserie kambario apmušalai buvo sukurti „Jean Zuber & Cie“ manufaktūroje bei plačiau susipažinus su jų produkcija, į Prancūziją buvo nusiųsta užklausa dėl fotografijoje matomo piešinio.

Netrukus gautas patvirtinimas, kad tai gražiausias ir garsiausias šios manufaktūros panoraminis peizažas „Eldorado“, laikomas istoriniu Prancūzijos paminklu.

Piešinį 1848 m. sukūrė geriausi to meto Prancūzijoje panoramų meistrai Eugène Ehrmann ir Georges Zipèlius, o gamintojai jo klišes išsaugojo iki šių dienų.

Šio tapeto negalima vertinti tik kaip paprasto atspaudo ant popieriaus. Tai virtuoziškai nutapyta panorama, kurioje panaudota 210 atspalvių ir kuri labiau primena sienų tapybą nei tapetą.

Piešinys vaizduoja keturis didžiausius žemynus: Europą simbolizuoja gėlėmis papuošta terasa su povu, Aziją – minaretai ir pagoda, Afriką – Nilo upė, dykumų augalai ir Egipto griuvėsiai, o sodriausias iš visų – mažas miestelis netoli Vera.

Meksikoje su savo egzotiška augalija ir gyvūnija reprezentuoja Šiaurės ir Pietų Amerikas. Šedevro pavadinimas „Eldorado“ reiškia „Paauksuotas“ ir kildinamas iš ispaniškos legendos apie didingą miestą, kuriame viskas padaryta iš aukso. XVI amžiuje daugelis tikėjo, kad jis iš tiesų egzistuoja, bet dar ir XIX amžiuje šis vardas asocijavosi su begaliniais turtais ir buvo geidžiama mitinė vieta.

Zuberio panoraminiais tapetai yra išklijuoti viename iš trijų ovalinių kabinetų Baltuosiuose rūmuose. Jacqueline Kennedy, šeštajame dešimtmetyje atnaujindama Baltuosius rūmus, buvo taip sužavėta „Jean Zuber & Cie“ panoraminiais peizažais, kad vieną iš jų, užsakė diplomatų priėmimo kabinetui, kur jis tebėra iki šiol. Tai galėtų patvirtinti ir pati Monika Levinsky.

Aišku, kad šio peizažo vertę suprato net ir po Venclovavičių dvarą valdę žmonės, todėl tarpukariu jis dar buvo saugomas. Galima spėti, kad ši vertybė, kaip ir visa kita, sunaikinta sovietmečiu.

Dabartiniai dvaro savininkai skyrė ypatingą dėmesį, kad šis istorinis tapetas grįžtų į dvarą, o „Jean Zuber & Cie“ kompanija, laimei, savo veiklą tęsia iki šiol ir mielai sutiko pagaminti šį kūrinį bei pristatyti į Lietuvą. Dabar ši salė – didžiausia viso dvaro puošmena.

Burbiškio dvaras

Kiti istoriniai objektai

Šioje, antresolinėje dalyje, XIX a. nebuvo gyvenama, patalpos, greičiausiai, buvo naudojamos daiktų sandėliavimui.

Beje, dvare išlikusi aukšto lygio šildymo sistema – sienose sumaniai išraizgytas oro vamzdžių tinklas, kuris krosnių sušildytą orą išnešiodavo po visą pastatą, taigi kambarių krosnys šildydavo ne tik tą kambarį, kur ji stovėdavusi, bet ir kitas patalpas. Dūmtakių durelės – autentiškos, išsilaikiusios iki šių dienų.

Po 2013 m. rekonstrukcijos antresolinėje dalyje įrengta 8 viešbučio kambariai. Stengtasi išlaikyti kuo daugiau autentiškų detalių – tai gegnės. Lanko formos kambarių langai – kopijos originalo.

Laiptai visiškai autentiški, puikiai išsilaikę iki šių dienų.

Bokštelis greičiausiai buvo suprojektuotas kaip rūmų puošmena, tarsi karūna, pabrėžianti dvaro savininkų didybę, ir kad būtų galima grožėtis apylinkių vaizdais – kalbama, kad iš jo matydavosi septynių bažnyčių stogai.

Todėl tokie bokšteliai ar kupolai dar vadinami itališku pavadinimu – belvederiais, kas reiškia „gražus vaizdas“. Istoriniuose šaltiniuose užsimenama, kad iš jo dvarininkai žiūronais stebėdavę savo laukus ir prižiūrėdavę, kad juose dirbantys baudžiauninkai netinginiautų.

Tačiau ponai laisvalaikį leisdavo ir prasmingiau – ypač mėgdavo projektuoti ir puošti savo parką, paįvairinti kraštovaizdį pavėsinėmis, suoleliais ir kitomis detalėmis. Tad čia buvo geriausia vieta tokiems reikalams apmąstyti ir įvertinti rezultatą.

Beje, dar Venclovavičių valdymo metu bokštelis kažkodėl buvo nugriautas. Nežinoma, nei kada tiksliai, nei dėl kokių priežasčių.

Tėra tik išlikęs vienos Venclovavičių giminaitės liudijimas, kad ši, 1914 m. atvykusi aplankyti Burbiškio dvariškių, labai nustebo, jog pastatas likęs be pagrindinės savo puošmenos, ir jau panašesnis ne į rūmus, o į dvarelį.

Iš tiesų, be bokštelio dvaras atrodė kur kas kukliau, jam tarsi kažko trūko. Bet ir viešnia nepateikia jokios jo nugriovimo versijos. Gal bokštelio buvo atsisakyta dėl saugumo, idant dvaras būtų mažiau pastebimas, nes laikai jau darėsi gana neramūs - prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. O gal bokštelį įsakė nugriauti įsiutusi neištikimo vyro žmona... Išsiskirti tais laikais nebuvo jokių galimybių, o įtūžį juk norėjosi ant kažko išlieti...

Beje, dar Venclovavičių valdymo metu bokštelis kažkodėl buvo nugriautas. Nežinoma, nei kada tiksliai, nei dėl kokių priežasčių.

Tėra tik išlikęs vienos Venclovavičių giminaitės liudijimas, kad ši, 1914 m. atvykusi aplankyti Burbiškio dvariškių, labai nustebo, jog pastatas likęs be pagrindinės savo puošmenos, ir jau panašesnis ne į rūmus, o į dvarelį.

Iš tiesų, be bokštelio dvaras atrodė kur kas kukliau, jam tarsi kažko trūko. Bet ir viešnia nepateikia jokios jo nugriovimo versijos. Gal bokštelio buvo atsisakyta dėl saugumo, idant dvaras būtų mažiau pastebimas, nes laikai jau darėsi gana neramūs - prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. O gal bokštelį įsakė nugriauti įsiutusi neištikimo vyro žmona... Išsiskirti tais laikais nebuvo jokių galimybių, o įtūžį juk norėjosi ant kažko išlieti...

Atkreipkite dėmesį į lubas. Čia restauratoriai specialiai paliko dalį atvirų lubų griaučių. Tai ne statybininkų klaida, o išmanus to meto garso izoliacijos sprendimas – prie žemiau esančių sijų tvirtino pirmo aukšto lubas, o prie aukščiau esančiųjų – antrojo aukšto grindis. Taip tarp pertvarų susidarydavo oro tarpas, kuris sulaikydavo žingsnių garsus. Juk to meto damos, be abejo, neavėjo minkštų šlepečių, o visą dieną kaukšėdavo prancūziškais arba angliškais kulniukais.

Pirmajame dvaro aukšte buvo išsidėsčiusios reprezentacinės, o antrajame – gyvenamosios patalpos.

Iki šių dienų išlikusios aukštos, masyvios dvivėrės durys pirmajame rūmų aukšte sudarė anfiladinę patalpų struktūrą, kai patalpos yra tarsi suvertos ant ašies, tiesiai pereinančios viena į kitą, taigi visą pirmą aukštą galima apeiti ratu. Dabar stovime centrinėje dvaro dalyje.

Nors dvaras buvo gerokai suniokotas – sovietmečiu įnirtingai bandyta uždažyti arba nugramdyti viską, kas priminė „buržujų“ laikus, restauratoriams vis dėlto pavyko atkapstyti nemažai autentiškų detalių. Po jų kruopščių tyrimų paaiškėjo, kad dvaro vidus XIX amžiuje buvo įrengtas netaupant nei lėšų, nei laiko.

Sienos buvo išklijuotos prancūziškais tapetais, kiekviena patalpa puošta teminiais piešiniais, priderintais prie kambario paskirties.

Būtent sienų apmušalai, tiksliau jų skiautelės, rastos už durų staktų ir grindjuosčių, tapo šių rūmų interjero dekoro pagrindu, pagrindiniu atspirties tašku restauratoriams.

Iš vestibiulyje rastų tapetų fragmentų, restauratorius labiausiai nustebino pašto tematika dekoruoto apmušalo likučiai. Jie marginti Europos šalių paštininkų figūromis su užrašais, nurodančiais šalies pavadinimą ir gyventojų skaičių, o šalia vaizduojami tuometiniai tų šalių pašto ženklai.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmieji pašto ženklai ir pirmieji paštininkai pasaulyje pasirodė vos keliolika metų anksčiau, nei buvo pastatytas šis dvaras, tai buvo didelė naujovė to meto sienų apmušalų rinkoje – itin modernūs, atspindintys vieną svarbiausių to meto pasiekimų. Gaila, bet jokių panašių tapetų klišių nepavyko rasti nė pas vieną antikvarinių apmušalų gamintoją, todėl šiuo metu vestibiulis atrodo kiek kukliau.

Ačiū, kad buvote tokie kantrūs ir įdėmūs skaitytojai. Sako, Danielius Venclovavičius labai mėgęs svečius, tad, tikiu, kad ir jo vaiduoklis, klaidžiojantis šiuose rūmuose, dabar jums šypsosi ir dėkoja už viešnagę. Tik išvykdami, neužmirškite atsisveikinti ir su juo, dėl viso pikto, kad ir kitą kartą apsilankę čia ramiai išsimiegotumėte.

Dvaro recepcija

Rezervacijos

Dvaro valdytojas

Dvaro valdytojas

Adresas

Laukiame atvykstant

Parko g. 1B, Burbiškio kaimas,
Anykščių rajonas

Mes internete

Socialiniai tinklai

burbiskis.lt 2021 Web sprendimai Digitalway ©. Visos teisės saugomos.

Scroll to top